Kirminai yra parazitiniai kirminai, gyvenantys žmogaus žarnyne arba audiniuose. Didžioji dauguma parazitų turi du šeimininkus – tarpinius ir galutinius. Tačiau kai kurie helmintai parazituoja organizme nepalikdami jo ir nepatekę į aplinką. Kirminai yra visur. Didžiausias jų skaičius yra šilto ir drėgno klimato šalyse.
Kirmėlių simptomai žarnyne priklauso ne tik nuo užsikrėtimo tipo, bet ir nuo jo eigos ypatumų.
Dažniausios parazitų rūšys
Yra septynios pagrindinės parazitinių kirminų rūšys:
Pinworms
Pinworms yra maži į siūlus panašūs kirminai, klasifikuojami kaip nematodai. Suaugusio žmogaus dydis neviršija 1 milimetro. Žmogaus kūne jie gyvena daugiausia storojoje žarnoje, sukelia dirginimą, gleivinės pažeidimus ir enteritą. Enterobiazės, kurią sukelia pinworms, inkubacinis laikotarpis yra apie 15 dienų. Toliau susidaro būdingas klinikinis vaizdas. Ligos trukmė – 2 mėnesiai, tai prilygsta kirmino gyvenimo trukmei. Tiesą sakant, liga savaime neišnyksta, nes su enterobioze yra savaiminio užsikrėtimo mechanizmas.
Pastaba: enterobiazės simptomai yra retai ryškūs. Liga dažnai pasireiškia neaiškia forma ir neturi aiškių diagnostinių požymių. Enterobiozė vaikams įtariama, jei vaikas skundžiasi niežuliu išangės srityje.
Pinworm užsikrėtimas atsiranda, kai nesilaikoma asmeninės higienos taisyklių. Perdavimo būdas yra fekalinis-oralinis. Žmogus, prisilietęs prie užteršto paviršiaus ir po to nenusiplaunantis rankų, praryja helmintų kiaušinėlius. Panašiai vyksta pakartotinė infekcija enterobioze. Pacientas, jaučiantis niežulį peri-analinėje srityje, subraižo nerimą keliančią vietą, o tada pradeda valgyti. Ant rankų patekę kirmėlių kiaušinėliai praryjami. Parazito vystymosi ciklas prasideda iš naujo.
Apvaliosios kirmėlės
Apvaliosios kirmėlės yra dvinamės apvaliosios kirmėlės, gyvenančios žmonių ir gyvūnų plonojoje žarnoje. Moteriško helminto ilgis yra 40 centimetrų. Patinas yra daug mažesnio dydžio. Jo ilgis paprastai neviršija 25 centimetrų. Vyro identifikavimo bruožas yra smailus kūno galas.
Apvaliųjų kirmėlių gyvenimo ciklas yra šiek tiek sudėtingesnis nei pinworms. Infekcijos kelias – fekalinis-oralinis. Dirbant su žeme ir ja suteptais daiktais, helmintų kiaušinėliai nukrenta ant žmogaus rankų. Skrandyje iš kiaušinėlio išnyra jauna lerva, kuri kabliukų pagalba prasiskverbia į kraują. Čia vyksta jos augimas ir migracija. Tuo metu, kai lerva patenka į plaučius, ji pasiekia būseną, leidžiančią išsivystyti lytiškai subrendusiam individui. Pacientas lervą atkosėja, po to ji vėl nuryjama, patenka į žarnyną ir virsta suaugusiu apvaliuoju kirmeliu.
Plakatiniai kirminai
Šermukšnis yra apvalioji kirmėlė, priklausanti nematodų grupei. Tai parazitas, gyvenantis žmonių ir naminių gyvūnų storojoje žarnoje. Iš išorės helmintas atrodo kaip plonas pilkšvas įvairaus storio siūlas. Priekinė slieko kūno dalis plona ir ilga. Nugarinė dalis pastorinta ir sutrumpinta. Čia yra vidaus organai. Šermukšnio kūno ilgis nesiskiria priklausomai nuo lyties ir yra 3-5 centimetrai.
Jau šeimininko organizme parazituojančios vytinės kiaušinėliai į aplinką patenka su išmatomis. Čia jie subręsta ir tampa invaziniai. Žmogus užsikrečia fekaliniu-oraliniu būdu, jei nesilaikoma asmens higienos taisyklių. Šermukšnio lervos patenka į žarnyną, auga, minta mikroflora ir vystosi. Vėliau jauni helmintai migruoja į storąją žarną. Vystosi trichocefalozė.
Grandinė
Kaspinuočiai yra kaspinuočiai, kurių ilgis kartais siekia 25 metrus. Garsiausi šios parazitų genties atstovai yra:
- galvijų kaspinuočiai;
- kiaulienos kaspinuočiai;
- plati juosta.
Visų kaspinuočių kūno sandara panaši. Jie turi galvą, kaklą ir kūną, sudarytą iš daugelio segmentų. Segmentai, esantys kūno gale, turi gimdą, užpildytą kiaušiniais. Jie atskiriami nuo kaspinuočio ir pašalinami su išmatomis.
Paprastai kaspinuočių gyvavimo ciklas reiškia, kad yra du šeimininkai - tarpinis ir galutinis. Tarpinis šeimininkas gali skirtis priklausomai nuo kirmino tipo. Žmogus užsikrečia prarydamas lervas, esančias prastai iškeptoje mėsoje ar žuvyje.
Echinokokas
Echinokokas yra mažiausias egzistuojantis kaspinuotis. Jo ilgis 2-8 mm. Lytiškai subrendęs asmuo turi scolex, kaklą ir 3-4 segmentus. Gyvena šuninių šeimos mėsėdžių gyvūnų žarnyne. Tarpiniai šeimininkai gali būti žolėdžiai arba žmonės. Helminto kiaušinėliai patenka ant rankų kontaktuojant su galutiniu šeimininku arba renkant miško uogas, užkrėstas echinokokų kiaušinėliais.
Kai kiaušiniai praryti, žmogus tampa tarpiniu šeimininku. Jo kūne lervos prasiskverbia pro kraujagysles, per kraują nunešamos į organus ir audinius, kur nusėda ir virsta peleku – šlapimo pūsle, užpildyta skysčiu ir kurioje yra parazito skoleksas. Šiuo atveju suomis gali pasiekti didelius dydžius, o tai lemia organų ir audinių suspaudimą. Ypač pavojinga yra hidatidinių cistų lokalizacija smegenyse, kepenyse ir plaučiuose.
Schistisomes
Schistisomos yra dvinamiai helmintai, priklausantys plokščiųjų kirmėlių kategorijai. Jie turi burnos ir pilvo siurbtukus. Patelė šiek tiek ilgesnė už patiną. Galutinis šistosomų šeimininkas yra žmonės ir žinduoliai. Helmintas nusėda plonosiose storosios žarnos, mažojo dubens ir šlapimo pūslės kraujagyslėse. Parazitų kiaušinėliai patenka į kraują, filtruojami per inkstus ir išsiskiria su šlapimu.
Parazito lervos, patekusios į gėlo vandens telkinį, prasiskverbia į moliuskų telkinius, kur tęsia savo vystymosi ciklą. Po 6-8 savaičių embrionai vėl patenka į atvirą vandenį, kur virsta cerkarijomis – uodegomis lervomis, kurios gali prasiskverbti į žmogaus kūną per nepažeistą odą. Paprastai žmonių užkrėtimai išsivysto maudantis atviruose vandens telkiniuose, skalbiant juose drabužius ar kitaip kontaktuojant su atviru vandeniu.
Filaria
Filarijos yra į apvalius siūlus panašios kirmėlės. Žmogaus organizme parazituoja apie 8 filarijų atmainas. Tarpinis šeimininkas ir ligos nešiotojas yra kraują siurbiantys vabzdžiai. Žmogaus infekcija atsiranda įkandus vabzdžiams ir helmintų lervoms, patekusioms į viršutinius odos sluoksnius.
Lervos plinta galutinio šeimininko organizme hematogeniniu keliu. Kirmėlės plinta visame kūne, nusėda organuose ir audiniuose, sukeldamos alergines reakcijas, pažeistos vietos patinimą, limfostazę, endotelio ląstelių dauginimąsi.
Kaip atpažinti kirminus namuose
Remiantis tam tikrais būdingais požymiais, galima daryti prielaidą apie kirminų buvimą organizme. Be to, buvo sukurtas specialus testas, susidedantis iš kelių klausimų, leidžiančių greitai diagnozuoti helmintų infekcijas.
Parazitų buvimo organizme požymiai
Kirmėlių požymiai suaugusio žmogaus kūne tiesiogiai priklauso nuo užkrėtimo tipo.
- Enterobiozė – niežulys išangėje, nemiga, dirglumas, virškinimo sutrikimai, viduriavimas, sumažėjęs apetitas, skausmas dešinėje pilvo pusėje, vidurių pūtimas, klaidingas noras tuštintis.
- Askaridozė – vėmimas, skausmas bamboje, sausas kosulys, pykinimas, pasunkėjęs švokštimas, apvaliųjų kirmėlių ar apvaliųjų kirmėlių kiaušinėlių atsiradimas išmatose, švokštimas, padidėjusi kūno temperatūra.
- Trichocefalozė – vidurių pūtimas, vėmimas, išmatos susimaišę su krauju ir gleivėmis, vaiko protinis atsilikimas, pilvo skausmai, svorio kritimas, mažakraujystė.
- Užsikrėtimas kaspinuočiais ilgą laiką yra besimptomis. Vėliau atsiranda epizodinis pilvo skausmas, sumažėja hemoglobino kiekis kraujyje, sutrinka virškinimas, atsiranda viduriavimas, be priežasties krenta svoris.
- Echinokokas – užsikrėtimo parazitais, kurie formuoja suomius, simptomai priklauso nuo to, kuris organas buvo pažeistas. Išsivysčius hidatidinei cistai smegenyse, atsiranda neurologinių simptomų. Su kepenų pažeidimu pacientai skundžiasi skausmu dešinėje pusėje, odos pageltimu, bendru sveikatos pablogėjimu, virškinimo procesų sutrikimais.
- Šistosomozė – svorio kritimas, pilvo skausmai, galvos svaigimas, padidėjusios kepenys, blužnis, kraujas šlapime, karščiavimas, mažakraujystė, odos patinimas, šlapimo akmenligė, sausas kosulys, tuštinimosi sutrikimai.
- Filariazė – padidėję limfmazgiai, hipertermija, silpnumas, galvos skausmai, kraujas šlapime, judesių sustingimas, tam tikrų kūno dalių padidėjimas, odos patinimas, ašarojimas.
Pastaba: dauguma aprašytų simptomų yra nespecifiniai ir gali pasireikšti sergant daugeliu kitų ligų.
Parazitų testas
Šis tyrimas leidžia įvertinti helminto infekcijos tikimybę. Jį išlaikydami turėtumėte naudoti atsakymų variantus, tokius kaip „taip“, „ne“, „kartais“. Už kiekvieną atsakymą „taip“ skiriami 2 taškai, už kiekvieną „ne“ – 0 balų. Atsakymas „kartais“ vertas vieno taško.
- Ar jus kamuoja rytinis pykinimas?
- Ar yra odos ar dantenų blyškumas?
- Ar yra nuolatinė anemija, kuri nereaguoja į gydymą vaistais?
- Skausmas ar diskomfortas pilve?
- Ar dažni virškinimo sutrikimai?
- Išmatų sutrikimai?
- Ar yra sunkumas dešinėje pusėje?
- Dažni galvos skausmai?
- Protarpinis kosulys?
- Periodiškas dilgčiojimas dideliuose sąnariuose?
- Staigus regėjimo praradimas?
- Miegodamas grieži dantis?
- Valgote didelius maisto kiekius, o vis dar jaučiatės alkanas?
- Dažnos alergijos?
- Ar atsiranda patinimas?
- Sumažėjęs darbingumas?
- Lėtinės ligos?
- Periodiškas pilvo skausmas?
- Uždegimo požymių kraujyje?
- Niežulys išangėje?
- Ar šeimos nariai turi panašių simptomų?
Testas, kurio metu surinkta ne daugiau kaip 6 balai, gali būti laikomas neigiamu. Invazijos tikimybė egzistuoja tiems, kurie surinko nuo 6 iki 17 taškų. Žmonės, kurie teste surinko nuo 17 iki 24 balų, beveik neabejotinai yra užsikrėtę vienu ar kitu helmintu. Įvertinus nuo 24 iki 42 balų, galime kalbėti apie daugybinius įvairių tipų helmintų užkrėtimus, o tai nutinka itin retai.
Laboratorinė diagnostika
Norint tiksliai diagnozuoti helmintozę, naudojami kelių tipų laboratoriniai tyrimai:
Išmatų analizė
Biologinė medžiaga analizei renkama ryte. Nedidelis išmatų kiekis, paimtas iš bendros porcijos vidurio, siunčiamas į laboratoriją. Čia gauta medžiaga apžiūrima vizualiai, bandant nustatyti, ar joje yra kiaušinių. Kai kurių parazitų kiaušinėliai yra tokie dideli, kad juos galima pamatyti plika akimi. Jei taip neatsitiks, biomedžiaga nudažoma specialia technika, sėjama ant maistinių medžiagų, o vėliau tiriama mikroskopu. Apie invazijos nebuvimą galime kalbėti tik po trijų ar keturių tyrimų, kurių metu nebuvo aptikta jokių kirmėlių buvimo požymių. Ši technika tinkama nustatyti visus helmintus, kurių kiaušinėliai ir segmentai išsiskiria su išmatomis.
Graibymas, tepimas
Spygliuočių ir apvaliųjų kirmėlių buvimo požymius galima aptikti paimant paciento perianalinių raukšlių nubraukimą arba tepinėlį. Šis būdas aktualus dėl helmintų dauginimosi ypatumų. Norėdami dėti kiaušinėlius, kirmėlė palieka žarnas ir išeina į lauką, kur vyksta dėjimo procesas. Tepinėlį reikia paimti ryte, neatliekant išankstinių higienos procedūrų. Priešingu atveju parazitų kiaušinėliai bus nuplauti ir testas bus klaidingai neigiamas.
Kraujo tyrimas
Diagnozuojant helmintozę, bendras kraujo tyrimas turi netiesioginę reikšmę. Šis tyrimo metodas neatskleidžia jokių nepaneigiamų parazitų buvimo kraujyje požymių. Paprastai dėl ilgalaikio parazitinių kirminų buvimo organizme šiek tiek sumažėja hemoglobino kiekis ir atsiranda nespecifinių uždegiminio proceso požymių (padidėjęs ESR, leukocitozė).
ELISA kraujo tyrimas
Su fermentais susieto imunosorbento tyrimo (ELISA) metodas pagrįstas antikūnų prieš parazitų toksinus nustatymu ir organizmo fermentiniu atsaku į helminto buvimą. Šis tyrimo metodas leidžia diagnozuoti ligą net ir tuo atveju, jei helmintas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra padėjęs kiaušinėlių. ELISA yra produktyviausia ankstyvosiose invazijos stadijose, kai kirminas tik pradeda vystytis žmogaus organizme.
Ką daryti užsikrėtus?
Jei yra parazitinės infekcijos požymių, neturėtumėte pradėti savarankiško gydymo. Nepriklausomai nuo to, kokie kirminų simptomai pasireiškia suaugusiesiems, geriausia būtų apsilankyti pas parazitologą ar gastroenterologą. Jis paskirs reikiamus tyrimus, gebės kompetentingai įvertinti ligos pavojų, parinks vaistus, kurie greitai ir visiškai pašalins parazitus iš organizmo.
Nepaisant akivaizdaus ligos paprastumo, helmintozė gali turėti labai rimtų pasekmių. Yra atvejų, kai parazitų buvimas sukėlė žarnyno perforaciją, obstrukciją, peritonitą ir sepsį. Šiuolaikiniai vaistai leidžia greitai ir patikimai atsikratyti kirminų. Tačiau beveik kiekvienas iš jų turi nemažai kontraindikacijų ir vartojimo rekomendacijų, kurias žino tik specialistas. Štai kodėl bet koks antihelmintinis vaistas ar tradicinė medicina turėtų būti vartojama tik pasitarus su gydytoju.